Grynojo proto kritika

Kanto „Grynojo proto kritika“ – vienas iškiliausių ir reikšmingiausių filosofijos veikalų žmonijos minties istorijoje. Pagrindinis klausimas, kuris rūpi filosofui, – ar galima metafizika (filosofija) kaip mokslas, prilygstanti matematikai ir teoriniam gamtos mokslui, kurių teiginiai visuotinai pripažįstami. Siekdamas į jį atsakyti, Kantas sukūrė išsamią pažinimo teoriją, kurioje stengėsi išaiškinti, ar galimas, kiek ir kaip galimas visuotinę reikšmę turintis daiktų pažinimas. Pasak Kanto, egzistuoja nuo subjekto nepriklausomos apriorinės pažinimo formos, tarsi žmogaus mąstymo programa, pagal kurią sutvarkomi patyrimo duomenys. Jis skiria juslinį pažinimą ir du teorinio pažinimo lygmenis – intelektą (Verstand) ir protą (Vernunft). Apriorinės juslumo (juslinio stebėjimo) formos, kuriomis intelektui pateikiami objektai (jų vaizdiniai), yra erdvė ir laikas. Tačiau juslumas dėl savo prigimties objektus mums gali pateikti tik kaip reiškinius, o daiktai patys savaime (noumenai) mums yra nepažinūs. Apriorinės intelekto formos – tai substancijos, priežasties, egzistavimo ir kitos kategorijos (jų Kantas nurodo dvylika), arba grynosios intelektinės sąvokos, kuriomis mąstoma juslinio stebėjimo pateikta medžiaga. Intelektas apibendrina juslinių vaizdinių įvairovę ir pagal tam tikras taisykles suteikia jai vienumą. Protas – aukščiausiasis žmogaus pažintinis sugebėjimas. Jis kuria mąstymo principus, visiems intelekto veiksmams ir kartu jo žinioms suteikia  būtiną sisteminį vienumą. Protas stengiasi išsiveržti iš reiškinių pasaulio ir įsiskverbti į noumenų sritį. Tam jis sukuria ir taiko ypatingas apriorines formas – grynąsias proto sąvokas, kurioms jutimai negali pateikti jokio adekvataus objekto, arba transcendentalines idėjas. Kantas išsamiai analizuoja tris pamatines proto idėjas – sielos, pasaulio ir Dievo – ir parodo, kad stengdamasis įrodyti šių idėjų pagrįstumą protas neišvengiamai susiduria su prieštaravimais (antinomijomis), kai vienodai galima įrodyti ir tezę, ir antitezę, o tai prieštarauja pagrindiniam logikos dėsniui. Taigi žmogiškasis pažinimas negali peržengti patyrimo ribų. Todėl protas turi atsisakyti šių nepagrįstų pretenzijų, kad išvengtų suklydimų, pakirtusių metafizikos autoritetą. Filosofijos paskirtis – skatinti intelektualinį ir moralinį asmenybės tobulėjimą, atsakyti į esminius žmogaus būties klausimus: ką aš galiu žinoti? ką aš privalau daryti? ko aš galiu tikėtis?

Kantui labiau rūpėjo „ne objektai, bet būdas, kuriuo mes pažįstame objektus, kiek šis būdas turi būti galimas a priori“, t. y. kaip žmogus, turėdamas tik vaizdinius ir sąvokas, jais remdamasis sprendžia apie daiktus, kaip nuo vaizdinių ir sąvokų pereinama prie daiktų, nuo subjekto prie objekto, todėl savo pažinimo teoriją jis vadino transcendentaline filosofija (lot. transcendere – peržengti, pereiti). Tradicinė pažinimo samprata subjektą priešpriešino objektams, kuriuos pažįstame, ir teigė, kad žinios turi prisiderinti prie objektų. Kanto požiūriu, priešingai, objektai priklauso nuo apriorinių pažinimo formų ir turi prie jų prisiderinti. Savo apriorizmo sampratą Kantas laikė „kopernikiškuoju perversmu filosofijoje“.

Savo filosofiją Kantas vadino kritine, nes, analizuodamas pažinimo šaltinius, formas ir mechanizmą, jis siekė ištirti žmogaus proto pažintinių sugebėjimų galimybes ir ribas, atskleisti pažinimo prieštaringumą, parodyti nepagrįstų proto pretenzijų iliuziškumą. Savo „Grynojo proto kritika“ jis tikėjo padėjęs naujos, mokslinės metafizikos pamatus.    

Realios prekės išvaizda gali šiek tiek skirtis nuo esančios nuotraukoje. Prekės, kurias gausite, gali būti kitokioje pakuotėje bei kitokios išvaizdos ar formos.